Kauno pilis (mažai jos liko)

Mūsų krašte gausybė įspūdingų vietovių -didžios Lietuvos praeities liudininkių. Viena iš jų - seniausia mūrinė Kauno pilis!
Palei Nemuną pilys kilo viena po kitos. Jei būtų jos visos išlikusios, turėtume į ką akis paganyti ir aprašyti. Pirmosios pilys buvo medinės, todėl kryžiuočiai jas padegdavo. Ugnis, kaip žinia, tokius pastatus sunaikina lengvai...
Kauno miestą (pilį)1030 metais įkūrė legendinis Palemono sūnus kunigaikštis Kunas. Taip rašoma M. Stryjkovskio ir Bychovo kronikose. Iki 1280 m. apie pilį nėra jokių žinių. Vadinasi, iki to laiko ji didesnės reiksmės neturėjo.
Vienas pirmųjų pilies paminėjimų - Gedimino valdymo laikai ir mūšis su kryžiuočiais, kurią 1317 m. jie užgrobė.
1362 m. pirmą Šv. Velykų dieną ordino magistro Kniprodės nurodymu Kauno pilis buvo sulyginta su žeme. V. Marburgiečio liudijimu, pilis tuomet buvusi mūrinė, aukštomis sienomis, apsupta pylimų ir gilių griovių. Ją gynė gausios kunigaikščio Kęstučio sūnaus Vaidoto gerai ginkluotos pajėgos. Tris savaites Vaidoto kariai išbuvo apsuptyje ir narsiai gynėsi. Greičiausiai pilis nebūtų buvusi užgrobta, jei priešų kariuomenei nebūtų talkininkavę iš Anglijos, Italijos ir kitų Vokiečių žemių atsivežti talkininkai. Be to, pilį ilgą laiką stebėjo, iš kelinto karto vos sugebėję persikelti per Nemuną, šnipai. Jie ordinui pargabeno labai vertingą informaciją ir šis nusprendė ryžtingai pulti. Pergalę pažymėjo velykinėmis šventomis mišiomis ant pilies griuvėsių, norėdami paniekinti "stabmeldžių' lietuvių pagonišką tikėjimą.Tai buvo mūsų pagoniško tikėjimo (Dievai-Saulė, Perkūnas, Žemė, Austėja - bičių deivė, Milda - meilės deivė, Velnias - požemių dievas, Ragana - miško deivė, Laumė, Aušrinė, Kalvis, Žilvinas...) pabaiga ir naujo pradžia...
Kauno pilis - seniausia iš keturkampių aptvarinių pilių. Pilies siena buvo maždaug 9 metrų aukščio ir 2,1 m. storio apačioje. Ją juosė 5-6 m. gylio vandens neužliejamas perkasas. Sienos viršuje buvo šaudymo angos, o iš kiemo - medinės galerijos. Lygiagrečiai su šia siena ėjo dar viena, kuri buvo per pus plonesnė. Ji trukdė priešams prasibrauti į kiemą. Ši siena buvo ne tik gynybinė, bet ir atraminė - tuo pačiu stiprino šlaitą. Gynybinių bokštų pilis neturėjo (arba tik taip manoma). Mūrines pilis Lietuvoje statė vokiečių meistrai.
1383 m. Neries saloje, Kaune, buvo pastatyta nauja pilis, pavadinta Naujuoju Kaunu. LDK kunigaikštis Vytautas miestui suteikė Magdeburgo teises ir jo deka Kaunas tapo vienu iš svarbiausių ūkio bei administracijos centrų.
Po Vytauto mirties, apie 1533-1536 m. Kaunas atiteko karalienei Bonai Sforzai, kuri miestelėnus, turinčius sklypus, apdėjo činčo mokesčiais. Jie turėjo duoklę mokėti žemės ūkio produktais.
1549 m. Žygimantas Augustas Kauno pilį, miestą ir jo apylinkes užrašė Barborai Radvilaitei. Pilis buvo labai gražiai sutvarkyta, prarado savo gynybinę - karinę reikšmę ir tapo administracijos centru.
Artėjant Livonijos karui XVI a.viduryje, buvo sustiprintos pilies fosos, pastatyta nauja bastėja, tačiau pilis pradėjo irti. 1611 m. nuvirto vienas bokštas, dalį pilies nuplovė Neris.
1655 m. pilį gerokai nuniokojo caro kariuomenė, pilies plytos naudotos grindiniui grįsti, iš jų buvo pastatyta duonos kepykla. XVIII a. pilyje įkurtas kalėjimas.
Pilies griuvėsiais imta rūpintis tik 1925 m. 1930 m. nugriautos aplink pilį pastatytos lūšnos, atlikti pirmieji archeologiniai kasinėjimai bei pilies konservavimo darbai. Jų metu paaiškėjo, kad pilis mažiausiai du kartus buvo atstatinėjama. Spėjama, kad ji buvusi trapecinio plano, ginamosios sienos turėjusios apvalius bokštus, kieme stovėję mediniai, vėliau mūriniai pastatai. Visą pilį juosęs gilus griovys, pripildomas Neries vandens bei sustiprintas nuo pilies pusės mūriniu priešpiliu.
1954 m.vėl atlikti intensyvūs archeologiniai kasinėjimai: atkasta fosa, atidengta iš dalies konservuota bastėja bei išlikusios sienų dalys. Restauruotame pietryčių bokšte buvo įkurtas Vytauto Didžiojo muziejus, kuris vėliau buvo uždarytas.
Daugiau nei dešimt metų pilyje šeimininkavo vandalai. 2005 m. įsikūrė Kauno turizmo informacijos centras.
Plaukiant Nemunu žemyn, Vytėnuose, ant aukštai iškilusio kalno, stovi senoji Gelgaudų pilis, virš medžių viršūnių kyšo Raudonės pilies bokštas. Artėjant prie Kauno išnyra Gedimino kalnas Veliuonoje ir Seredžiaus piliakalnis.Tai vienas įdomiausių maršrutų senovės link...

Šilų dvaras stovėjęs Šilų kaime, Jonavos apylinkėse

Nuostabaus grožio vietovėje, Šilų kaime, stovėjusio dvaro kaip nebūta... Jo gyvenimo etapą greičiausiai prisimena nuo Šilų gyvenvietės 230 m. į šiaurės - vakarų (toliau- ŠV) kryptį nutolęs Paberžės piliakalnis.
Archyvuose neradau nei vienos išlikusios dvaro fotografijos. Turiu vilties, kad jos (bent viena) saugomos vietinių senolių ar jų giminaičių.
Dvaras stovėjo prie dešiniojo upės Neries intako, todėl šis taip pat priklausė dvarui. 1654 m. Joana Zavišaitė, ištekėdama už sutuoktinio Mstislavlio kašteliono sūnaus Stanislovo Kosakovskio, Šilų dvarą atsinešė kaip kraitį.
Taip Jonavos apylinkes pradeda valdyti Kosakovskiai.
Į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) pirmieji Kosakovskiai atvyko XVI a. pabaigoje. Kosakovskiai priklausė Lenkijos didikų ir bajorų negausiai grupei, kuriai vedybų keliu pavyko persikelti, nuolatos apsigyventi LDK ir per kelias kartas integruotis į Lietuvos visuomenę. XVIII a. pabaigoje Kosakovskių giminės atstovai suvaidino vieną lemiamų vaidmenų tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tiek ir Abiejų Tautų Respublikos (jungtinės lietuvių ir lenkų valstybės) istorijoje. Kosakovskiai nuo 1792 m. vidurio iki 1794 m. pradžios faktiškai valdė LDK ir turėjo labai didelės įtakos Lenkijoje. Švietimo epochoje Kosakovskiai tapo europinio masto aristokratų gimine, o Jonavoje dažnai buvo sprendžiami Lietuvos-Lenkijos valstybės likimo, kiti europinio lygio politiniai klausimai. Vyskupo Juozapo Kazimiero Kosakovskio, jo brolių Mykolo, Antano, Simono ir sesers Onos tėvas Domininkas Kosakovskis buvo vedęs įtakingiausios XVIII a. vidurio ir antrosios pusės garsaus Kauno pavieto maršalkos šeimos atstovę Marijoną Zabielaitę. Būdamas vienturtis sūnus ir sumanus ūkininkas, per trumpą gyvenimą Dominykas Kosakovskis padėjo savo sūnums ūkinio ir politinio iškilimo pagrindus. Visi keturi dvyliktosios Kosakovskių kartos atstovai, aktyviai dalyvavę visuose svarbiausiuose XVIII a. antros pusės gyvenimo įvykiuose, tapo LDK senatoriais ir pateko į turtingiausių bei įtakingiausių LDK didikų šešetuką, greta Radvilų, Sapiegų, Oginskių, Tiškevičių ir Pliaterių.
Tačiau dvaras ir Jonavos miestas pradėtas kurti tik po 1750 m.
Šilų (arba Rimvydų dvaras) 1778 m. už pasiskolintus 21000 auksinių buvo užstatytas giminaitei Konstancijai Zabielienei. Dvaras buvo vienos turtingiausių Kauno paviete bajoraičių Marijonos Zabielaitės, kilusios iš Raudondvario, pasoginis dvaras. Dvare gimė vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakovskis (1738–1794), Jonavos bažnyčios fundatorius. Pasak Juozapo Kosakovskio, Marijona savo būstą iš Šilų dvaro perkėlusi į Jonavą, norėdama čia įkurti ir išlaikyti miestą.
Lietuvos istorijos archyvo F526, 6 ir 7 aplankalų bylose aprašoma Beržų ir kaimynystėje esanti Šilų dvarų rubežius su Lukšių, Gudžiūnų, Jaugeliškių kaimais vykdant po baudžiavos 1863-1864 m. žemės reforma. Minimi Beržų dvarininkė Mackevič, Šilų – grafas Franckevičius. Ieškota daugiau informacijos apie grafo Franckevičiaus valdytą Šilų dvarą Jonavos apylinkėse, labai gaila, bet nieko neaptikau...

Nuotrauka Nr. 1. Vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakovskis, gimęs Šilų dvare.
Nuotrauka Nr. 2. Grafų Kosakovskių giminės herbas Slepowron (Juodvarnis).
Nuotraukos Nr. 3, 4, 5, 6. Juozapo Kazimiero Kosakovskio gyvenimo užrašai (archyvų nuotraukos).
Nuotrauka Nr. 7. Paberžės piliakalnis apaugęs medžiais. Šlaitai iki 7 m. aukščio. Šiaurės- rytų (toliau- ŠR) galas siekia aukštumą. Viršuje įdubusi, 12 m. ilgio PV-ŠR kryptimi ir 8-9 m. pločio aikštelė. ŠR gale yra 1 m. aukščio pylimėlis. Jo išorinis šlaitas leidžiasi į pašlaitėje esantį 19 m. ilgio griovį, už kurio 14 m. ilgio, pamažu į ŠR kylanti aikštelė. Jos ŠR gale yra įtvirtintas papilys. Paberžės piliakalnį 1971 m. žvalgė Mokslų Akademijos Istorijos Institutas. Rajono kultūros ir gamtos paminklus 1973 m. kartografavo Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto geodezijos skyrius.
Nuotrauka Nr. 8. Paberžės piliakalnis Šilų kaime. Paberžės piliakalnį sudaro trys kalnai. Manoma, kad ant šio piliakalnio stovėjusi medinė Žeimių pilis, kurią XIV a. sudegino kryžiuočiai.

Nesu istorikė, tačiau domiuosi dvarų istorijomis, ypač išnykusiais ir stengiuosi surinkti kuo daugiau informacijos, aprašant konkretų dvarą jog pateikti skaitytojui. Šis straipsnis parašytas remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais.

Nacių susprogdintas Kėdainių dvaras

Istoriniai šaltiniai skelbia, kad pirmasis Kėdainių savininkas buvo Radvila Astikaitis. Jis ant gražaus Nevėžio kranto, kažkur apie XV a. vidurį pasistatė dvarą.
Pirmasis šaltinis, kuriame minimas Kėdainių dvaras yra 1604 m. miesto inventoriaus sąrašas. Jame aprašyti dvaro pastatai: minimi seni, bet geros būklės mediniai pastatai, dengti malksnomis. Po kai kuriais pastatais buvo sumūryti rūsiai, o vienas, kitas pastatas, tikriausiai, buvo fachverkinis, kadangi šaltinyje pavadintas "prūsišku mūru". Kur stovėjo dvaro pastatai neaišku, jų vietos inventoriaus sąraše nenurodytos. Dvaro teritoriją nuo miesto juosė medinė tvora su mediniais vartais. Tvora ir vartai buvo dengti malksnomis.

1629 m. dvaro laukuose apsigyveno vokiečiai evangelikai liuteronai. Jie įsikūrė vakarinėje Kėdainių dalyje, tai pat dešimčiai metų buvo atleisti nuo mokesčių.
1667 m. Kėdainių dvaras priklausė Vilniaus vaivadai kunigaikščiui Jonušui Radvilai (su 534 valstiečių dūmais).
XVII a. viduryje kunigaikštis Jonušas Radvila, norėdamas Kėdainius padaryti Biržų kunigaikštystės sostine, pradėjo statyti puošnius rezidencinius dvaro rūmus. Istoriniai šaltiniai liudija, kad iki 1655 m. kovo pradžios dvaro rūmai nebuvo pilnai užbaigti, o užbaigtųjų dalyje buvo įrengti prabangūs interjerai, kuriuos puošė paveikslai ir meno kūriniai. 1655-1658 m. neužbaigtus dvaro rūmus niokojo Jonušui Radvilai priešiškai nusiteikusių didikų kariuomenių daliniai. Nuniokotus rūmus 1664-1668 m. ėmėsi atstatyti Kėdainių savininkas Boguslavas Radvila. Ar jis juos atstatė žinių nėra. 1704 m. birželio mėnesį dvaro rūmus ir ūkinius trobesius apiplėšė ir susprogdino švedų kariuomenės dalinys, vadovaujamas generolo Adamo Liudviko Levenhaupto.
Kai 1811 metais Kėdainiai atiteko vokiečių kilmės lenkui grafui Pranciškui Čapskiui, pastarasis įkūrė dvaro sodybą. Dabartinį vaizdą senasis miesto parkas įgavo 1845 m., kai Kėdainių savininku tapo grafas Marijonas Hutten Čapskis. Jis iš pagrindų rekonstravo sodybą, sumūrijo trijų aukštų rūmus. Praplatinęs Dotnuvėlę, įrengė tvenkinius, supylė salas, pastatė tiltelius ir užveisė parką. Po 1863 m. sukilimo dvaras iš Čapskio buvo konfiskuotas. 
1869 m. Kėdainių dvaro savininku tampa vokiečių tautybės Rusijos armijos generolas Eduardas Francas Totlebenas (Totleben). Grafai Totlebenai į Kėdainių istoriją įspaudžia gilų ir labai svarbų pėdsaką...
Dvarui tuomet priklausė beveik 4 tūkst. dešimtinių (daugiau kaip 4,3 tūkst. hektarų) žemės ir miško. Teigiama, kad E. Totlebenas jį įsigijo, padengęs buvusio šių valdų savininko grafo Marijono Čapskio skolas. M. Čapskį už paramą 1863 metų sukilimui Lietuvoje carinė valdžia jau buvo ištrėmusi į Sibirą, tačiau E.Totlebenas už dvarą esą jam vis tiek kilniaširdiškai sumokėjo. Po 1871 m. perstatymo rūmai pasipuošė dviem bokštais su piramidinėmis vėlyvojo renesanso formų viršūnėmis. Įspūdingas dvaras priminė tvirtovę: keturių aukštų virtuvės bokštas turėjo akmeninę mansardą su šaudymo angomis ir pilies kuorų imitacijomis, o greta esančio tvenkinio viduryje iš riedulių sumūryta didelė arka priminė romantiškus griuvėsius.1886 m. dvaras buvo atskirtas nuo miesto.
E. Totlebenas perstatė ne tik rūmus, bet ir ūkinius pastatus, išplėtė parką. Pietiniame parko pakraštyje buvo įrengtas žirgynąs, šiauriniame rekonstravo grafų Čapskių pastatytą alaus varyklą, o rytiniame – prie tvenkinio pastatė dar vieną malūną. Parkas buvo papuoštas Balkanų kraštams būdingais nameliais, antikos dievų bei deivių skulptūromis. Ir tai ne visi E.Totlebeno atlikti darbai. Iki šių dienų išlikusiu minaretu E. Totlebenas siekė netradiciškai įamžinti 1854-1855 metų Rusijos ir Turkijos karo atminimą – mat tose kovose teko jam pačiam dalyvauti...
Netoli Kėdainių buvusiame Pelėdnagių palivarke, 1875 m. dvarininkas pastatė fabriką pavadinimu 'Pelėdnagiai'. Jame iš pradžių buvo gaminama medžio masė, vėliau perdirbama į kartoną. Fabrike sukosi dvi vandens turbinos, o jo metinė apyvarta siekė apie 4 tūkst. rublių. Iki pat XIX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio tai buvo vienintelė tokia įmonė Kauno apskrityje. Grafas E. Totlebenas mirė 1884 metais Vokietijoje, tačiau grafų Totlebenų valdymo laikai nesibaigė. Toliau Kėdainių rūmus valdė jo žmona Victorina (Victorina Elisabeth Luiza), vokiečių barono Gottlieb‘o von Hauff‘o dukra. Ji pastatė pirmąją Kėdainių ligoninę. Raudonmūris pastatas ant aukšto Smilgos skardžio iškilo 1900 metais ir iki pat Antrojo pasaulinio karo buvo pagrindinė miesto ligoninė. Victorina Elisabeth Luiza ir Eduardas Francas Totlebenai susilaukė net aštuonių vaikų: septynerių dukrų ir vienintelio sūnaus Nikolajaus. Grafienė žiemas su vaikais leisdavo Sankt Peterburge, o pavasarį sugrįždavo į Kėdainius ir pasilikdavo iki rudens.
Mirus Victorinai Totleben dvaras perėjo vienitelio sūnaus Nikolajaus žinion. Jis rūmuose puikiai tvarkėsi ; pajamų nuolat gaudavo iš Pelėdnagių fabriko (kur įrengė garo mašiną), alaus bravoro, trijų malūnų... N.Totlebeno seserų vyrai buvo grafai ir bajorai iš kilmingų Livonijos bei Kuršo šeimų, nuolad atykdavę pasisvečiuoti Kėdainių dvaran.Totlebenai dvarą valdė iki I pasaulinio karo.
Pirmas pasaulinis karas ir po jo atkurta Lietuvos nepriklausomybė skaudžiai kirto visai Rusijos aristokratijai. Totlebenai – ne išimtis. Prieš karą jie visi evakavosi, o 1918 metais neteko ir didžiosios dalies turto – kai kas buvo konfiskuota, kitu leista tik ribotai naudotis. Beveik visas Kėdainių dvaras buvo išparduotas, jo pašonėje įkurtas žirgynas. Tarpukariu rūmuose veikė mokytojų seminarija, melioratorių mokykla... 
Didingieji grafo Eduardo Totlebeno dvaro rūmai Kėdainius puošė iki 1944 metų liepos 30 dienos – tol, kol traukdamasi Vokietijos nacių kariuomenė juos susprogdino.
Kaip klostėsi įvykiai Kėdainiuose Antrojo pasaulinio karo metu, Jums pateikiu J. Jucevičiaus pasakojimą:
Mūsuose jau nuo 1940 metų birželio 15-osios šeimininkavo Rusijos stalininė valdžia. Labiausiai ji terorizavo išsilavinusius, kultūringus žmones.
Nepraėjus nė mėnesiui po tos stalininės okupacijos, 1940-ųjų liepos 12-osios naktį, prasidėjo pirmieji niekuo nekaltų žmonių masiniai areštai, o 1941 metų birželio 14-ąją – ir trėmimai į Sibirą.
Iš tuometinės Kėdainių apskrities, negalutiniais duomenimis, tada buvo ištremtos 128 šeimos, kuriose – 378 seneliai, vyrai, moterys, vaikai.
Antrasis pasaulinis karas Kėdainiams, kaip ir visai Lietuvai, prasidėjo 1941 metų birželio 22-ąją.
Buvo sekmadienis ir mes, vaikai, su tėvais ruošėmės į Apytalaukio bažnyčią, bet virš Kėdainių pakraštyje statomo aerodromo netikėtai pamatėme rusų dvisparnius lėktuvus, iš kurių pylėsi keistos kibirkštys.
Įsijungę radiją, išgirdome, jog ir pas mus prasidėjo karas. Kitą dieną pro Tiskūnų kaimo pakraštį šiaurės link be jokio šūvio pralėkė vokiečių motociklininkų vilkstinė.
Vietiniai žmonės naiviai tikėjosi, kad tai – "tikri" išvaduotojai, kurie netrems į Sibirą, neatiminės turto.
Deja, buvo skaudžiai apsirikta: išaiškėjo, kad Vokietijos naciai – nė kiek ne geresni už sovietus. Jie irgi viską atiminėjo, o į stipresnius ūkius sodino savus šeimininkus, vadinamuosius repatriantus.
Baisiausia, kad rugpjūčio 15 ir 16 dienomis apie 3700 žydų tautybės žmonių buvo suvaryti į Kėdainių getą, o rugpjūčio 28-ąją 2076 be jokios kaltės sušaudyti prie Smilgos upelio.
Sugrįžo tikra "balanos gadynė", nes nebuvo žibalo, kitų būtiniausių prekių. Lietuvių kalba tapo tik antraeilė. Įvesti nauji, specialiai rytų kraštams skirti pinigai – vadinamosios ,"ostmarkės".
Kai 1943-ųjų sausio 31 dieną fedmaršalas Paulius fon Fridrichas pralaimėjo mūšį ties Staliningradu, o jo vadovaujama armija buvo paimta į nelaisvę, vokiečiai pasidarė dar piktesni.
Fronte vokiečiai patirdavo pralaimėjimą po pralaimėjimo, o rusų lėktuvai kone kasnakt ūždavo virš mūsų galvų ir "kabindavo lempas", kurios apšviesdavo apylinkes. Taip būdavo žymimos būsimo bombardavimo vietos.
Vos prieš septynerius metus pastatyta grakšti Kėdainių gimnazija buvo nutepta pilka maskuojančia spalva.
Netrukus gimnazistai su mokytojais buvo išvaryti, o patalpose įsikūrė vokiečių karo ligoninė.
1944 metų liepos 30-oji buvo taip pat sekmadienis. Kėdainiuose vokiečiai specialiai sprogdino pačius geriausius pastatus, o mūsų kieme jų būrys vaikščiojo iki pusės nusirengę. Buvo karšta.
Mes, paaugliai, jau buvome šiek tiek pramokę vokiškai, tad paklausėme, ar frontas dar toli. Atsakė, kad už 10 kilometrų.
Vokiečių kareiviai bandė pasigauti pievoje besiganiusį mūsų veršiuką, tačiau tuo metu užskrido rusų lėktuvai ir pradėjo bombarduoti. Taip gyvulėlis liko gyvas.
Netoliese sustatytos kelios patrankos be paliovos šaudė Lančiūnavos link. Panašiai griaudėjo ir iš Justinavos pamiškės. Buvo apgadintas Apytalaukio bažnyčios bokštas.
Vokiečių vadovybė buvo įsakiusi nepalikti nieko nesunaikinto, tačiau mums pasisekė – išlikome.
Ko gero, gelbėjo tai, kad mūsų tėvai ir netoliese gyvenantys dėdės su vokiečiais elgėsi pagarbiai, net valgydindavo.
Liepos 31-osios naktį vokiečiai su savo patrankomis dingo, bet išvykdami spėjo paslapčia visur prikaišioti prieštankinių bei pėsčiųjų minų.
Viena moteris, bebėgdama melioraciniu grioviu, tokią pėsčiųjų miną užmynė ir sprogimas nutraukė pėdą.
Dėdė su kėdainiečiu Jaku (vardo nežinojau ir nežinau) norėjo tą moterį paimti į namus, bet ir pats Jakas užmynė ant minos.
Nugriaudėjęs sprogimas nutraukė Jako kojos pėdą iki kulno, o anksčiau sužalotą moterį galutinai pribaigė.
Iki šiol stebiuosi, kad tas Jakas, paguldytas pas mus klojime ant šiaudų, kentėdamas baisius skausmus, kraujo klane išgulėjo daugiau nei savaitę ir nemirė. Gal tai – kėdainietės medikės M. Tuzikienės pagalbos pasekmė? Ji leido kažkokius vaistus, o sužeistą koją liepė laikyti iškeltą aukštyn.
Prie miško būriavosi daug iš Kėdainių sprukusių žmonių. Prisimenu, kad tarp jų buvo ir Vladas Knatavičius, vėliau, pokariu, ilgai dirbęs rajono Sporto komiteto pirmininku.
Ankstų rugpjūčio 1-osios rytą atėjo 12 rusų kareivių, kuriems dėdienė davė pieno ir duonos. Jie įspėjo, kad iš kiemo niekur neitume, kol išminuos kelią bei pakeles.
Pamenu, kad ant griovio krašto buvo sudėta daug prieštankinių ir pėsčiųjų minų, o netoliese buvęs tiltas – susprogdintas.
Po kiek laiko užplūdo labai daug purvinų ir išvargusių rusų kareivių. Jie nusišovė kaimyno jautį, čia pat išsivirė ir suvalgė.
Vienas kareivis, nieko neklausęs, pasiėmė tėtės arklį ir juo nujojo miesto link…
Tėtė ir dėdės su pabėgėliais iš miesto buvo įsirengę bunkerius – slėptuves nuo bombų ir susišaudymo.
Rusų kareiviai liepė visiems iš tų bunkerių išeiti. Po to su automatais ir prožektoriais patikrino, ar ten neliko vokiečių.
Rusų kalbą mokėjome, tad su jais šiek tiek pasikalbėjome. Išgirdome, jog pro mus frontas praėjo be kautynių.
Tačiau apie 20 vokiečių kareivių visgi žuvo ir buvo palaidoti Apytalaukio bažnyčios šventoriuje. Jų amžinojo poilsio vietas žymėjo mediniai kryžiai.
Kur kas daugiau tokių kryžių iškilo Kėdainiuose, prie liuteronų bažnyčios.
Žuvo ir rusų kareivių. Jie visi vėliau buvo perlaidoti memoriale.
1944-ųjų rugpjūčio 2-ąją Kėdainiuose vokiečių jau nebuvo. Dar kartą įsitvirtino sovietinė valdžia, vėl buvome "šlaisvinti".
Žmonės į ,"išlaisvintojus" žvelgė su nerimu ir baime – mat prisiminė, kas vyko 1941-aisiais.
Jaunesni vyrai tuoj buvo surinkti ir neapmokyti išsiųsti į frontą. Iš mūsų bei aplinkinių kaimų negrįžo nė vienas.
Teko girdėti, kad naujokus net beginklius kaip gyvulių bandą varydavo prieš vokiečių kulkosvaidininkus. O šie iš gerai įrengtų blindažų be paliovos "šienavo".
Varomoje bandoje žmonių būdavo tiek daug, kad kulkosvaidis visų iššaudyti nespėdavo. Taip vienas kitas likdavo gyvas.
Netrukus ir vėl prasidėjo masiniai suėmimai, trėmimai į Sibirą, turto atiminėjimai, sušaudymai.
Prasidėjo ir rezistencinės kovos su stribais bei enkavėdistais, kurios rajone truko iki 1952 metų. (Jonas Jucevičius).
Kėdinių dvaro nebeliko, tačiau istorija gyva ir jos daug! Dar ir šiandien žmonėms mįslė, kodėl buvo susprogdintas šis puikus rūmas. Tačiau akivaizdu, kad vokiečiai traukdamiesi nepagailėjo ne tik šio dvaro, bet ir Apytalaukio ( pusė šio dvaro buvo susprogdinta), gimnazijos, ligoninės ir kitų pastatų...
Traukdamiesi jie slėpė baimę dėl pralaimėjimo, masinių žudynių ir plėšikavimo faktus!

Aukštosios Fredos dvaras ir dar viena sena istorija

LDK laikais Aukštoji Freda - Pacų nuosavybė. Priminsiu, kad Kristupas Zigmantas Pacas buvo LDK kancleris.
XVII a. antroje pusėje (1673 m.) už Pažaislio vienuolyno statybos darbus šias valdas jis padovanojo savo paties atsikviestam italų architektui Liudvikui Fredo.Taip pat jam suteikė ir bajoro titulą. Kairiajame Nemuno krante iškilę rūmai pavadinti naujojo savininko vardu.
1795 m. šias valdas nupirko žemaičių dvarininkas Juozas Godlevskis (Godliauskas) ir pasistatė centrinius dvaro rūmus bei užveisė gražų parką.
Pagal 1797 m. surašytą inventorių, dvarui priklausė 22115 ha žemės.

Iki mūsų dienų išliko dauguma jo statytų dvaro pastatų: nors J.Godlevskio laikais jų buvo 22, mūsų dienų sulaukė tik 11. Vaikščiodami dvaro valdose galime pastebėti gyvenamąjį namą, tris kumetynus, arklidę ir ratinę, tvartus, dvi oficinas, oranžeriją, cerkvės liekanas.Visi pastatai mūriniai.
J.Godliauskas garsus kaip Garliavos įkūrėjęs, pastatęs Garliavos ir Veiverių bažnyčias. Pats dvarininkas aktyviai dalyvavo tuometiniame visuomeniniame bei politiniame gyvenime. Dvarininkas labai mėgo muziką ir pats laikė orkestrą, kuriame grojo per 30 muzikantų ! J.Godlevskis, kaip ir dauguma to laikmečio dvarininkų rūmuose rengdavo triukšmingus pokylius, tačiau jam pačiam
labiau rūpėjo politiniai reikalai ir kiti dvarai, kuriu jis turėjo nemažai.
Vedė būdamas 64 metų jaunutę 16-os metų dvarininkaitę. Santuoka galėjo būti vėlyva ir dėl to, jog pats dvarininkas ilgai gyveno su motina, pasižymėjusia valdingu būdu...
XIXa. viduryje dvarą valdė Gauronskiai, vėliau buvo parduotas rusų valdžiai; tada šios žemės buvo įtrauktos į Kauno tvirtovės zoną.1883-1889 m. prie pat dvaro parko įrengiami du fortai.
1920 m. Lietuvos valdžia įkūrė Sodininkystės ir daržininkystės mokyklą...1923 m. rezidenciją supantis parkas pritaikytas Vytauto Didžiojo universitetui priklausančiam Botanikos sodui, greitai tapusiam vienu turtingiausių Lietuvoje.
Iki mūsų dienų išliko dvaro rūmai XIXa. pradžioje statyti J.Godlevskio. Klasicistiniai, dviejų aukštų, stačiakampiai, su siaurais rizalitais pastato galuose. Fasado centre -keturių toskaninių kolonų portikas su trikampiu frontonu. Pagrindiniu fasadu rūmai atgręžti į parką ir tvenkinius. Pro pagrindinį įėjimą galima patekti į erdvų vestibiulį, kuris jungėsi su svetaine. Kambariai isdestyti dviem eilem.Cokoliniame aukste buvo įrengta virtuve ir ūkines patalpos,antrame aukšte-miegamieji. Siaurinio fasado centre-kuklus rizalitas, su plačiomis svetaines durimis.
Tebezaliuoja grazuolis dvaro parkas.Rumus supantis parkas buvo įkurtas XIXa.viduryje ir tesėsi iki pat Nemuno šlaitu. Zeldiniu masyvuose vingiavo keliukai.Du didieji tvenkiniai, esantys priešais rūmus, vienas kito atžvilgiu sudaro apverstu didžiųjų raidžių GJ kompozicija.G ir J- dvaro fundatoriaus Juozo Godlevskio inicialai.Tai vienintelis toks isiamzinimo budas Lietuvos dvaruose...

"Laiko Gijos- Dvarai, Bažnyčios, Pilys" puslapio savininkė ir straipsnių autorė Jolanta Garkauskaitė.
2017 m.

[PUBLIKACIJOS] ← [Grįžti↑] → [NAUJIENOS]