Vadovaujantis Lietuvos aristokratų sąjungos Statutu, priimtu Dekretu ir aukščiausio valdymo organo pritarimu asociacijos vadams suteikiami paveldimi LDK Kunigaikščio ir Vakarų Europos Princo titulai bei individualūs kunigaikščio herbai. Sėkmingai baigusiam kadenciją vadui suteikiamas pareiginis istorinis Lietuvos aristokratų sąjungos Seimo Maršalkos - Garbės Vado titulas, suteikiantis teisę patarti visiems asociacijos vadams kasdieninėje organizacinėje veikloje ir prireikus atstovauti organizacijos renginiuose, pirmininkauti LAS Seime, naudoti LAS herbą ir LAS antspaudą.

Kunigaikščio - princo Andriaus Krivicko giminės herbas, h. Krivickai.         

Kunigaikščio - princo Romualdo Liudviko Jakubonio giminės herbas, h. Jakuboniai.

Lietuvos aristokratų sąjungos nariai kuriems suteikti Riterio ir Riterio Damos titulai:

Andrius Krivickas, h. Krivickai (Krzywicki), Lietuvos vytis II (Pogon Litewska II), Masalskiai (Masalski), Ostoja, Kierdeja, Lubicz, Strzemię. Kilminga giminė kildinama iš Krivičių arba Krivų gentis – rytų slavų genčių grupė, gyvenusi VIII–XII a. dabartinių Rusijos, Baltarusijos ir Latvijos pasienio kraštuose.

Krivičiai įsikūrė ant variagų kelio į Bizantiją ir prekiavo su variagais. Pagrindiniai genties centrai buvo Izborskas, Gnezdovas ir Polockas. Krivičiai įkūrė Polocko kunigaikštystę, kurios įtaka siekė latgalių žemes (jų kunigaikščiai mokėjo Polockui duoklę). Krivickai (lot. Krivichs arba Kryvichs (Krivichi, Krivichia, Kryvičy, Krywicze, Kryviccy, Krzywiccy, Krywcze, Kryvitsh, Kryvicy gentis), len. Krzywicki, rus. Кривицкие) buvo pirmieji Polocko kunigaikščiai - pasiskirstę po Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Lietuvos žemes, Lietuvos LDK už karinius nuopelnus įgiję herbą Lietuvos vytis, giminė įtakingiausia buvo Žečpospolitos laikotariu, o po jos padalijimo dalis giminės pasitraukė į Polocką ir Naugarduką, giminės protėviai naudojo septynis aukščiau nurodytus herbus, giminiavosi su kunigaikščiais Masalskiais Trakų kunigaikštystėje. Valstybinius ir dinastinius Polocko ir Lietuvos santykius taikliai apibūdino V. Lastouskis: „Polocko krivičių kunigaikščių dinastijos susiliejimas su Lietuvos kunigaikščių dinastijomis buvo toks glaudus, kad dabar sunku besugaudyti, kur jie liaujasi buvę krivičiais ir jau tampa lietuviais“. Krivičių ir Lietuvos giminingumas, jų papročių ir kultūros panašumas tapo ta „rišamąją meždžiaga“, kuri įgalino padėti tvirtą pamatą naujai valstybei, jos suklestėjimo metais pagarsėjusiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vardu. Daugiau apie Krivičius: Dzermantas Aliaksejus Dzermantas_LK_2009_1.pdf

Taip pat iš Andriaus Krivicko Tėvo linijos bajorai Vaišvilai, Žukauskai, iš Motinos linijos vokiška Mejer (Mejerių), lenkiška Stulginski (Stulginskių) giminės. Sutuoktinė Rita Krivickienė iš kilmingos Turevičių giminės, turinčios herbą Demborogas, giminiavosi su Demborogais.

Rita Krivickienė, h. Demborogas (Dęmborog, Demburug). Taip pat suteiktas Andriaus Krivicko giminės herbas, h. Krivickai.

Romualdas Liudvikas Jakubonis, h. Dryja.

Nomeda Gedvilaitė, h. Lelija (Leliva).

Deimantė Gedvilaitė, h. Lelija (Leliva).

VilmaMordienė, h. Kirvis (Topor).

Danutė Žilinskienė Olivier, h. Olivier (narystė nutraukta, Riterio Damos titulas paliktas).

Riterio įvaizdis dažniausiai asocijuojasi su Kryžiuočių ordinu ar romantizmo literatūra. Žodis „riteris“ kilo iš vokiško „Der Ritter“, reiškiančio „raitelį“ arba „raitą karį“. Riteriai kaip privilegijuotas luomas Vakarų, Vidurio ir Šiaurės Europoje susiformavo viduramžiais, Kryžiaus žygių į Šventąją žemę metu (1096-1271). Tačiau jų ištakos siekia net Frankų karalystės laikus. Tai yra riterių luomas formavosi daugelį šimtmečių. Manoma, kad Karolis Martelis, Frankų karalystės valdovas, IX a. įgyvendindamas karines reformas pradėjo riterių luomo formavimosi istoriją. Jis už karinę tarnybą ėmė dalinti žemių valdas, vadinamas beneficijomis, kurios tapo paveldimos. Galiausiai ši sistema lėmė, kad riteriai tapo privilegijuotu kariniu luomu. Šis procesas suformavo senjorų-vasalų santykių sistemą, vėliau vadinamą feodalizmu. Laikui bėgant riteriai pradėjo save atskirti heraldiniais simboliais, vadinamais herbais, kurie atspindėjo riterių individualumą kovos lauke. Organizuojami Kryžiaus žygiai nulėmė riterių luomo tolimesnę plėtrą. Šio luomo nariams tai suteikė ypatingą socialinį bei religinį prestižą. Riteriai tapo ne tik galingais kariais, bet ir krikščioniškos moralės skleidėjais. Visi šie veiksniai lėmė, kad riteriai įgijo svarbią vietą viduramžių visuomenėje.
Išgirdęs žodį „riteris“ dažnam mūsų mintyse iškyla Kryžiuočių ordino nario vaizdinys arba romantizmo literatūros, kino pramonės sukurtas tipažas – kilnus karys blizgančiais šarvais, ginantis silpnuosius ir nuskriaustuosius. Kavalierius, garbinantis Damą. O gal naujausia šiuolaikinio kino „versija“ – purvinas subjektas, vilkintis kažkokias drapanas, apsikarstęs surūdijusia geležimi ir panašiai? Dalelė tiesos, tiesa sakant, būtų kiekvienoje šių versijų. Bet tik mažutė dalelė. Kas gi buvo iš tikrųjų tie riteriai?
Jeigu pasidomėtume, ką reiškia šis žodis, aiškinant etimologiškai, tai vokiečių kilmės daiktavardis „Der Ritter“, reiškiantis „raitelį“, o dar tiksliau – „raitą karį“. Tą patį reiškė ir daugelyje kitų Europos kalbų – „Le Chevalier“ prancūziškai, „Caballero“ ispaniškai, „Equitus“ arba „Milles“ lotyniškai. Ir tai pirmapradė esmė: riteris – tai raitas karys. Bet viskas ne taip paprasta, kaip gali atrodyti. Kiekvienas riteris buvo raitas karys, bet ne kiekvienas raitas karys buvo riteris. Prireikė kelių šimtų metų, kol paprasti raiti galvažudžiai nuėjo kelią iki privilegijuoto karinio luomo, dominavusio militariniame, politiniame ir socialiniame Viduramžių Vakarų, Vidurio ir Šiaurės Europos gyvenime. O kad suprastume, iš kur jie atsirado, kodėl susikūrė, turime pažvelgti istoriškai dar giliau. Didesnę Europos karinės istorijos dalį joje dominavo pėstininkų armijos, nuo pat Antikos: Atėnų ir Spartos hoplitai, Makedonijos falanga, Romos legionas – visa tai buvo gerai organizuoti sunkieji pėstininkai. Kavalerija, raiteliai jau egzistavo, bet jie paprastai mūšiuose vaidindavo pagalbinį vaidmenį. Tokį šalutinį, kad Romos imperijos klestėjimo laikais visiškai jų buvo atsisakyta ir tenkintasi samdytais raitų galų-auksilarijų daliniais. Nelabai kas pasikeitė ir Ankstyvaisiais viduramžiais. Didžiojo tautų kraustymosi metu Europa susidūrė su gausiais ostgotų, hunų ir kitų, iš stepių atėjusių genčių raitelių būriais. Bet invazijoms kuriam laikui atslūgus, ant Vakarų Romos imperijos griuvėsių kuriantis neilgaamžėms, pastoviai tarpusavyje besiriejančioms ir čia pat subyrančioms barbarų karalystėm, tų karalysčių karinių būrių pagrindą taip pat sudarė pėstininkai. Tik chaosas negali trukti be galo, anksčiau ar vėliau iškyla rimtesnės jėgos, galinčios padiktuoti savo valią smulkiems vadukams ar kunigaikštukams. Tokia jėga tapo vakarų germanų gentis – frankai, gyvenę Reino žemupyje.
Kaip rimta karinė jėga frankai pasirodė dar 451 metais, kai kruviname mūšyje Kalauno laukuose padėjo romėnams atmušti Atilos hunų veržimasi į Galiją ir privertė juos pasukti atgal į Panoniją. 476 metais galutinai žlugus Vakarų Romos imperijai frankai-salijai, gyvenę kairiame Reino krante, vadovaujami savo karaliaus Chlodvigo (~466–511) iš Merovo (Merovingų) giminės, patys patraukė į Galiją ir įkūrė ten savo valstybę. Tuo neapsiriboję, tiek Clodvigas, tiek jo įpėdiniai tęsė užkariavimus į Pietus ir Rytus. Neapsieita be vidinių kovų, Merovo giminės frankų karaliai palaipsniui silpo, valstybė suskilo į tris dalis – Austraziją, Neustriją ir Burgundiją, bet sukauptas potencialas nebuvo iššvaistytas veltui, svarbu buvo tik, ar atsiras kažkas, sugebėsiantis perimti valdžią iš merdinčios dinastijos rankų. Ir tokia jėga netruko atsirasti. Pipino II Heristaliečio, vieno iš galingiausių Merovingų didikų, sūnus Karlas Martelas – Kūjis (688–741) sutelkė savo rankose visų trijų Frankų karalystės dalių mažordomo, faktinio karalystės valdovo, valdžią. Kaip tik Karlą Martelą ir turėtume laikyti riterių „tėvu“, nes būtent jo sprendimai ir karinės reformos pradėjo riterių luomo kūrimosi istoriją. Reformų prireikė, nes VIII a. Europa susidūrė su naujais priešais ir naujais iššūkiais. 711–718 metais prasidėjo islamiško Arabų (Omejadų) kalifato invazija į Europą per Gibraltaro sąsiaurį. Gana nesunkiai susitvarkę su Vestgotų karalyste dabartinės Ispanijos teritorijoje ir ją užkariavę beveik visą (krikščionių rankose liko vien sunkiai prieinamos valdos Pirėnų kalnuose), arabai pradėjo veržtis į pietinę Galiją, grasindami frankų valdoms. Kiek anksčiau rytuose pasirodė nauji ateiviai iš Didžiosios Stepės – avarai. Skirtingai negu arabai, avarai frankams grėsmės kol kas nekėlė, Avarų kaganatas ilgai kariavo su Bizantija. Bet kaip tik avarai atnešė į Europą vieną žirgo „aprangos“ elementą, be kurio tiesiog neįsivaizduojamas pagrindinis Aukštųjų viduramžių epochos riterių kovos būdas – taraninis smūgis sunkia ietimi „lanca“ nuo įsibėgėjusio žirgo. Toji naujovė – balnakilpės, be kurių, leidžiančių tvirtai įsispirti kojomis, toks smūgis buvo tiesiog neįmanomas.
Buvo ir svarbios vidinės Karlo Martelo reformų priežastys. Nuo susikūrimo laikų Frankų karalystės kariuomenė buvo formuojama laisvųjų vyrų šaukimu. Kiekvienas laisvas ūkininkas privalėjo turėti ginklų komplektą ir, šaukiamas, atvykti į nurodytą susirinkimo vietą, ruoštis karo žygiui arba gintis nuo kažkokio užpuoliko. Kiekvienais metais būdavo vadinamieji „Kovo laukai“ (lot. Campus Martius), kai visi buvo sukviečiami ginkluotės apžiūrai. Už nepilną ar netvarkingą ginkluotę grėsė rūsčios sankcijos, netgi mirties bausmė. Buvo ir karaliaus bei senosios gimininės aristokratijos kariaunos – antrustionai – kurios daugiausia būdavo raitos, bet sudarė tik mažą bendro karių skaičiaus dalį. Bėgant laikui šioji sistema pradėjo byrėti – dalis anksčiau laisvų ūkininkų nuskurdo, prarado savo žemę ir pateko į turtingesnių kaimynų ar diduomenės priklausomybę, jie jau neturėjo už ką įsigyti ginkluotės. Kita dalis tiesiog „nusėdo ant žemės“, tapo tiesiog žemdirbiais ir prarado kovinius įgūdžius. Ir net likusieji buvo dažniausiai sunkieji pėstininkai, kurie buvo ilgai renkami ir surinkti jų daliniai judėjo santykinai labai lėtai. Iš pietų kylanti nauja grėsmė – arabai, atvirkščiai, buvo labai mobilūs, nes beveik visa jų armija buvo raita. Ir Karlas Martelas ar kažkokie jo patarėjai sugalvojo, ką reikia daryti. Vienam žmogui, paprastai, žinoma, geriausiam mušeikai, nuo tam tikro kiekio ūkių – kur nuo 10, kur nuo daugiau, kur nuo mažiau (priklausė nuo žemės kokybės), buvo pradėtos dalinti žemės valdos – beneficijos. Už tai žemės valdytojas, beneficiarijus, turėjo eiti karo tarnybą. Iš tos žemės duodamo derliaus jis turėjo apsiginkluoti, įsigyti kovos žirgą, jeigu beneficija didesnė, apginkluoti ir vesti į žygį dar keletą karo tarnų. Likusieji ūkininkai, iš kurių tarpo beneficiarijus būdavo išrinktas, į karo tarnybą jau nėjo, bet užtai mainais turėjo apdirbti beneficiarijaus žemę. Pačio beneficiarijaus pagrindinis užsiėmimas jau buvo karo tarnyba, jis žemės daugiau nebedirbo. Beneficiarijai ir tapo būsimo riterių luomo užuomazga, nors tada, VIII a., jie buvo tiesiog profesionalūs kariai-raiteliai, karo šunys, be jokių ypatingų privilegijų. Taip buvo padėtas pagrindas būsimai feodalinei žemėvaldai ir senjoro – vasalo santykiams.
Karlo Martelo laikais beneficiarijų buvo dar nedaug, jų kiekis išaugo Frankų karalystę valdant jo sūnui Pipinui Trumpajam (714–768), kuris su popiežiaus palaiminimu nušalino paskutinį Merovingų dinastijos karalių ir karūnavosi pats. Ypač beneficiarijų kiekis išaugo valdant pastarojo sūnui Karoliui Didžiajam (747–814), kurio užkariavimai išplėtė frankų valdas nuo Šiaurės jūros iki Centrinės Italijos ir nuo Atlanto iki Panonijos stepių. Kartu išplito ir beneficijų sistema. 800 metais Karolis Didysis Romoje buvo karūnuotas imperatoriumi. Ir nors Frankų imperija egzistavo vos tris kartas, suskilo į tris dalis valdant Karolio Didžiojo anūkam, bet beneficijų sistema daugelyje jos buvusių valdų prigijo. Maža to, šią sistemą palaipsniui perėmė ir nemažai šalių, kurios niekada nebuvo Frankų imperijos provincijomis. Pavyzdžiui, valdant Vytautui Didžiajam (~1350–1430), ją bent dalinai, perėmė ir LDK. Beneficijų sistema toli gražu nebuvo visur vienoda, greičiau atvirkščiai: skirtinguose Europos regionuose ji turėjo savo, nuo vietinių aplinkybių priklausomus bruožus. Pavyzdžiui, dabartinės Didžiosios Britanijos teritorijoje Anglijoje ir Škotijoje buvo skirtingos sistemos, ir dar kitokia – nuo Anglijos priklausomoje Airijoje. Rekonkistos (722–1492) epochos Pirėnų karalystėse buvo dažnas variantas, kai vasalas gaudavo ne žemės valdas, o rentą grynais pinigais, sidabru ar auksu. Panašūs papročiai buvo ir kai kuriose Italijos valstybėse. Anglijos išskirtinumą lėmė jos istorija – 1066 metais. Normandijos hercogas Vilhelmas Bastardas (angl. William the Bastard, 1027–1087) užkariavo ją ir karūnavosi kaip Vilhelmas I Užkariautojas. Savo naujose valdose jis įvedė tiesioginį visos diduomenės pavaldumą karaliui, be jokių išlygų. Kadangi beneficijų sistema atsirado Frankų karalystėje ir toliau egzistavo jos „įpėdinėje“ Prancūzijoje, tai daugiausia apie ją ir kalbėsime. Tuo labiau, kad ji, galima sakyt, yra ir klasikinės riterijos tėvynė.
Pirmapradė Karlo Martelo sistema, kai beneficijas teikė vien centrinė Frankų karalystės valdžia, išliko neilgai. Savo beneficijas greitai ėmė dalint kaip dideles žemės valdas turėjusi senoji gentinė frankų aristokratija ir stambūs Karolingų monarchijos beneficiarijai, jau taip pat kūrę nuo savęs priklausomus žemesnio rango beneficiarijus. Taip kūrėsi socialinis fenomenas vėliau pavadintas „feodaliniais laiptais“. Pradžioje beneficijos buvo duodamos konkrečiam žmogui, duodamos tik tam laikui, kol tas žmogus eidavo karo tarnybą. Bet palaipsniui, įvairiuose kraštuose skirtingai, jos ėmė tapti paveldimos, iš tėvo sūnui. Europoje daugiausia vyravo majoratas, tai yra aiškus ir tiesus valdų perdavimas iš tėvo vyriausiam sūnui. Beneficijos tapo lenais, fjefais, feodais (priklausomai nuo krašto). Formavosi ryšiai ir ceremonialas tarp senjoro, valdų savininko, ir vasalo, beneficijos, leno valdytojo: „fua“ – jų tarpusavio sutartis ir „omažas“ – ištikimybės priesaika. Vasalas priklaupdavo prieš senjorą, įdėdavo savo rankas į senjoro delnus ir prisiekdavo ištikimybę, pasižadėdavo niekad neiti prieš senjoro interesus. Bet omažas buvo abipusė priesaika – senjoras juo irgi įsipareigodavo visada ginti savo vasalo garbę ir interesus. Tai buvo grynai asmeniniai įsipareigojimai tarp senjoro ir vasalo. Klasikiniuose „feodaliniuose laiptuose“ galiojo taisyklė – „Mano vasalo vasalas ne mano vasalas“. Nebuvo tiesioginės priklausomybės tarp monarcho ir žemesnių diduomenės sluoksnių. Monarchui, teoriškai, buvo tiesiogiai pavaldūs hercogai, senosios gentinės diduomenės viršūnė ir grafai, conte, pradžioje tiesiog aukščiausio rango, Karolingų monarchijos pareigūnai, kurių titulas vėliau tapo paveldimu. Pastariesiems pavaldūs baronai ir vikontai karaliui jau buvo nepavaldūs, kaip hercogams ir grafams buvo nepavaldūs baronų ir vikontų vasalai, eiliniai lenininkai. Vėliau šitokia nelinijinė pavaldumo sistema sukels Europoje didžiulį chaosą, vadinamą „feodaliniu susiskaldymu“, ir prireiks kelių amžių, kad jis būtų įveiktas.
Bet kaip tik ši siuzereniteto-vasaliteto sistema ir tapo pagrindu riterių luomo formavimuisi: nuo pat pradžių jos pagrindu formuojami raitoji kariauna su laiku ėmė įgauti vis didesnę reikšmę. Karolio Didžiojo ekspansinių žygių metu, dėl jų didžiulio masto, imperatorius dar negalėjo apsieiti be senosios frankų sunkiųjų pėstininkų-šauktinių armijos, o valdant jo sūnui Liudvikui Pamaldžiajam (778–840) jos reikšmė jau smarkiai sumenko ir menko su laiku vis labiau. Tuo tarpu raitelių reikšmė vis labiau augo, ypač kuriantis naujai jų panaudojimo taktikai. Jau minėta, kad avarai „atnešė“ į Europą balnakilpes. Su balnakilpėmis palaipsniui vystėsi taraninio smūgio (ranka po pažastimi fiksuotai laikoma sunkia ietimi) taktika. Pastaroji buvo priimta toli gražu ne iš karto. Tam geriausias šaltinis – garsusis „Gobelenas iš Baje“, greičiau kilimas, išaustas XI a. 7–8 deš, ir vaizduojantis jau minėtą Normandijos hercogo Vilhelmo I Užkariautojo žygį į Angliją ir lemiamą Hastingso mūšį (1066 m.). Viena versija – gobeleno kūrėja hercogo žmona Matilda (1031–1083) ir jos rūmų damos, kita – užsakovas hercogo brolis Odo (~1036–1097) (jis, kaip ir pats hercogas, ten pavaizduoti) ir gobelenas išaustas Anglijoje. Audimas labai smulkus, su daugybe detalių, atvaizduotų epochos amžininkų ir liudininkų. Ir ten labai gerai matomi abu ieties panaudojimo variantai: tiek dūris laisvai iškelta ranka, tiek taraninis smūgis iš po pažasties, kas greitai taps visos Europos riterijos „vizitine kortele“ keliems šimtams metų į ateitį. Bet toks karinės beneficiarijų, vasalų reikšmės kilimas, smarkiai militarizuotoje viduramžių visuomenėje, kur aristokratas buvo karys, negalėjo jų neiškelti ir socialine prasme. Tuo labiau, kad beveik nesant biurokratijos aparato vasalai kartu buvo ir savo senjoro administraciniai pareigūnai tam tikroje valdų dalyje. Tiesa, besiformuojantis karinis luomas pasižymėjo ir labai didele agresija, vien tik fizinės jėgos bei karo meno vertinimu. Tai, kad visą tėvo palikimą paveldėdavo vyriausias sūnus, o kiti, jeigu nerasdavo kokios tarnybos senjoro dvare, likdavo be nieko, sukūrė riterio – plėšiko, gyvenusio tiesiog plėšikavimu keliuose, fenomeną. Paveikti šitą iki „dantų ginkluotą“ agresyvią masę, nukreipti kažkur jos energiją nuo amžinų tarpusavio konfliktų į kažkokį kilnesnį tikslą galėjo tik viena jėga, turinti pakankamą autoritetą – Katalikų bažnyčia, per krikščioniškas vertybes. Dabar su riterio įvaizdžiu paprastai siejamas Damos kultas kilo ne iš ko kito kaip iš Dievo Motinos kulto.
Galutinai riterių luomą suformuos Kryžiaus žygių į Šventąją žemę epocha (1096–1271). Kaip ir bet kokiai kitai socialinei grupei, naujajam luomui reikėjo dar ženklų, ceremonialo, ir žinoma priėmimo į jį iniciacijos. Visa tai palaipsniui ir susikurs per XI–XIII amžius. Pirmiausia atsirado tai, be ko dabar tiesiog neįsivaizduojamas riteris – herbas. Pradžioje tai buvo tiesiog koks paprastas ant skydo nupieštas ar ant siurko – virš šarvų, kad pastarieji ne taip įkaistų saulėje, dėvėto ilgo drabužio – išsiūtas ženklas, leidžiantis atskirti savą ir svetimą mūšio lauke. Visi dėvėjo daugiau mažiau panašias grandijas, šarvus pintus iš plieninių žiedų, senus šalmus tik su veido neuždengiančia nosies apsauga keitė uždari „pothelmai“, o vėliau ir „tophelmai“ ir žirgų kanopų sukeltuose dulkių debesyse galima buvo lengvai užpult ir savą. Todėl seniausi herbai dažniausi labai paprasti, tiesiog linijos, vienaip ar kitaip dalinančios skydą, savininkas pasirinkdavo tas figūras pats. Bet palaipsniui, daugėjant herbų skaičiui ir automatiškai jiems sudėtingėjant, prireikė kažkokio reguliuojančio mechanizmo ir atsirado specialūs pareigūnai – heroldai ir ištisas mokslas, vadinamas heraldika, reguliuojantis herbų sudarymą, jų elementų reikšmę ir kita. Kiekvienas herbo elementas buvo ne šiaip nupaišomas, o turėjo savo reikšmę. Kitas labai svarbus elementas buvo iniciacija, įšventinimas. Mums gerai iš filmų žinomas palietimas kalaviju įšventinamojo galvos ar peties – tai pats paprasčiausias variantas, taip pasižymėjusį karį įšventindavo kovos lauke. Įšventint galėjo senjoras, monarchas, kraujo princai, karališkos šeimos nariai, ir kai kurie kiti aukšto rango asmenys. Dažnai ne visi, net ir kilmingo kraujo asmenys, sulaukdavo riterio šventimų. Tam reikėdavo ilgus metus ruoštis ir užsitarnaut.
Beniukai būsimam profesionalaus kario gyvenimui buvo pradedami ruošti dar nuo maždaug 8-9 metų. Tokius vaikėzus vadindavo pažais arba valetais. Jie būdavo išsiunčiami į tėvo senjoro namus, kur pirmiausiai patarnaudavo namų šeimininkui ir jo žmonai, mokydavosi elgtis visuomenėje. Be to prie jų buvo pristatomas koks žilo plauko sulaukęs senas kareivis, apie ginklus ir jų naudojimą žinojęs viską. Jis ir vaikydavo pažus pradžioje tiesiog su lazdomis, o vėliau ir su ginklais, mokydamas juos karo meno. Apie 13-14 metų pažai pereidavo į ginklanešius, prie kitų užduočių prisidėdavo dar senjoro ginklų priežiūra. Jie lydėdavo senjorą karo žygiuose, vyresni kartais jau stodavo ir į mūšį. 17-18 metų sulaukę jau buvo pilnateisiai kariai, galėję tikėtis užsitarnauti riterio šventimus. Įšventinimas buvo sudėtinga daugiapakopė ceremonija, kuri prasidėdavo iš vakaro vigilija, budėjimu bažnyčioje ar pilies koplyčioje. Užmigt per vigiliją buvo didelė gėda ir atidėdavo įšventinimą neribotam laikui. Rytą buvo laikomos mišios, palaiminami ginklai, būsimas riteris būdavo apjuosiamas diržu su ginklu, dažniausiai kalaviju, bet nebūtinai, jam būdavo prisegami paauksuoti pentinai. Diržas ir pentinai buvo priklausomybės luomui ženklas, pagal kurį iš karto buvo atpažįstamas riterių luomo asmuo.
Su laiku susiformavo ištisa riterijos ideologija. Tai jau nebuvo tie grubūs kareivos, vertinę vien tiktai brutalią jėgą ir karo meną. Žinoma, tai ir toliau buvo svarbu, bet šalia atsirado ir kitos vertybės. Buvo septynios dorybės privalomos, bent jau teoriškai, riteriui: narsa, ištikimybė, kilnumas, garbingumas, mandagumas, įžvalgumas ir laisvė.
Septyni įgūdžiai, privalomi riteriui: jodinėjimas, fechtavimas, plaukimas, įvairių ginklų naudojimas, šachmatai, eilių kūrimas ir serenadų dainavimas, geros manieros ir dvaro etiketas.
Kai kurie punktai, žinoma, gali ir nustebint, bet nereikia pamiršti, kad riterijos epocha tai ne vien karas, bet ir trubadūrai, minezingeriai, riterių romanai, Damos kultas ir visa kita. Kadaise buvę Karolingų karo šunys tapo savo laiko visuomenės elitu. Tai riteriai pasauliečiai, bet Bažnyčios veikiami dalis riterijos pasuko kitu keliu ir Kryžiaus karų metu ėmė kurtis karių – vienuolių brolijos, ordinai. Paprastai žinomi trys patys didžiausi ir svarbiausi kariniai vienuolių ordinai: Hospitalierių, Tamplierių ir mums ypač gerai žinomas Vokiečių arba Kryžiuočių ordinas. Iš tikrųjų jų buvo daug daugiau, besikūrusių katalikiško pasaulio paribiuose, ypač ten, kur buvo susiduriama su islamo pasauliu. Šių ordinų nariai be trijų įprastų vienuoliškų įžadų – skaistybės, neturto ir klusnumo – duodavo dar ir ketvirtąjį, kovos su kitatikiais įžadą.
Vėliau, XIV a. savo riterių brolijas, jau ne vienuoliškas, o pasaulietines, ėmė kurti monarchai, telkdami savo šalininkus. Kai kurios iš tokių brolijų sunykdavo kartu su jų kūrėjo mirtimi, kitos, kaip angliškas Keliaraiščio, ar austriškas Aukso Vilnos ordinai egzistuoja jau šimtmečius.
Turbūt net nereikia sakyti, kad riterių net riterijos klestėjimo laikais XII–XV a. visada buvo labai mažai. Iš vienos pusės jų skaičių ribojo ilgametis paruošimas, iš kitos – ginkluotės brangumas. Nesvarbu, ar žemės leninė valda, ar piniginė renta, ir viena ir kita turėjo ribas, senjoras negalėjo išdalint daugiau valdų ar daugiau pinigų, negu pats jų turėjo, kad „prigamintų“ daugiau vasalinių karių. Todėl Viduramžių riterių armijos moderniųjų laikų požiūriu labai mažos, keli šimtai, kartais keli tūkstančiai karių. Apie jokius šimtus tūkstančių negalėjo eit nei kalbos, tokios armijos nebuvo įmanoma nei surinkti, nei išmaitinti, nei valdyti. Paprastai armija buvo renkama sukviečiant vasalus tarnybai. Vasalas turėjo atvykti į nurodytą vietą su savo „ietimi“, tai yra savo kovine palyda, karo tarnais, ginklanešiais. Dažnai dar būdavo ir ūkinė palyda, nes reikėjo vežtis vežimu ar nešuliniais arkliais ir tam tikrą kiekį atsargų. Sutartas vasalo tarnybos laikas iš jo leno atsargų buvo apie 6 savaites, 40-42 dienas, jeigu karinė kampanija užsitęsdavo, senjoras turėdavo išlaikyti vasalų būrius savo sąskaita. „Ietys“ buvo suvedamos į „vėliavą“, vadovaujamą riterio – banereto, tai yra aristokrato, turinčio teise turėti savo vėliavą, banerį. „Vėliava“ buvo taktinis vienetas. Pagrindinis riterio ginklas buvo ne kalavijas, ne kirvis ar dar kas, bet ~4 metrų ilgio sunkioji ietis „lanca“, kuria būdavo smogiamas taraninis smūgis nuo įsibėgėjusio kovos žirgo, sėdint, o tiksliau beveik stovint giliam balne, įsirėmus kojomis į balnakilpes. Kautasi maksimaliai glaustose rikiuotėse, kad smūgis būtų galingas ir koncentruotas.
Riterijai, kaip karinei jėgai, galą padarė ne šaunamas ginklas, kaip dažnai manoma, o jos ginkluotės brangumas. Naujaisiais laikais augant armijoms, nebeįmanoma buvo aprūpinti didelius kiekius karių tokios kokybės ginkluote, keitėsi taktika, į mūšio lauką grįžo sunkieji pėstininkai ir riterija palaipsniui apleido savo šlovės areną.