Norėčiau būt lietum –
kas rytą pabučiuočiau tavo veidą mėlynu dangum,
nuplaučiau aš visus takus, kelius
ir tavo širdį slegiančius didžiausius vargelius...

Norėčiau saule būt aš –
kas rytą nubučiuot dar miegančias akis tavas,
paskęsti ir užmigt tavam glėby
ir tyliai sukuždėt: ar tu mane girdi?

Norėčiau vėju būt –
tūžmingam jūros siautuly galėčiau dėl tavęs pražūt...
bet kuo, viskuo, kad tiktai visada
galėčiau su džiaugsmu tau dovanot save...

Tačiau esu tiktai žmogus,
kuris be tavo meilės nespindės, pražus...
pražus, kaip žūsta krintanti žemyn žvaigždė,
kuri užmiega amžiams gūdžioje bangų gelmėj...

Pavargau tylėt ir nemylėt,
Pavargau kasdien, kasnakt
Ieškot vis to paties – tavęs...

Bandau aš tyliai prisimint dienas tas,
Kai visada, visur buvau šalia tavęs.
Man buvo šitaip gera ir ramu,
Kasnakt belaukiant tavo vardo.

Jausmų marios tyliai užliūliuos,
Ir bangose paskęs...
Paskęs beribėje, tamsioj gelmėj,
Arba pranyks žalioj pavasario žolėj.

Nuskris tolyn su šiltu vasaros vėju,
Pavirs minkštu, baltu debesėliu,
Kas rytą prasiskleis gėlių žiedais
Ir tyliai iš padangių man ant delno nusileis.

Neliūdėsiu ir nelauksiu –
Likimas toks jau keistas:
Mylėti ir žavėtis – gyvenimas tau duotas,
Gyvenkim, džiaukimės, mylėkim.

Kaip tėvas buvai širdžiai artimas,
Romualdai, tavo siela brangi ir tyra.
Tavo žodžiai – šiltas atspindys,
Dabar tik atminty jie giliai skambės.

Draugystės keliai nenutrūks,
Nors tavęs šalia nebėra.
Širdyje gyventi pasiliks
Visi tie brangūs metai, kuriuos mums davei.

Amžinam poilsiui ramiai išėjai,
Bet širdies meilė čia lieka amžinai.
Romualdai, minėsim tave visada –
Kaip draugą, kaip tėvą širdies gelmėje.

Po juoduoju lietaus skėčiu,
lyg po ramybės sparnu,
Tu buvai mūsų Vadas ir Tėvas,
vedei mus tikėjimo keliu.

Tavo balsas – kaip upės tėkmė,
tavo žvilgsnis – dangus be ribų,
tavo širdis – kupina Lietuvos,
kupina meilės, kurios nepamirštame.

Šiandien dangus vėl mėlynas,
gėlės tyliai kalba rankose...
Kaip ilgimės dienos, kai buvai su mumis,
kai tavo žingsniai skambėjo šalia.

Išėjai... bet gyveni širdyse,
Romualdai tavo vardas – liepsna amžina.
Vadą prarandame akimis,
bet sieloje išliksi.

Išėjot tyliai – kaip vėjas pro lapus,
Palikot šviesą, kai temsta dangus.
Jūsų žodžiai mūsų širdyse dar gyvi,
Lyg švelni melodija, rami ir tyra.

Kai vakaro danguj žvaigždės suspindi,
Man rodos – tai jūs iš aukštybių pažvelgiat.
Nors laikas neša be žingsnių, be aidų,
Jūs liekat širdy – tyliai, be žodžių.

Vaikštau vienas prie Palangos kranto,
Lapkritis pilkas, vėjas švelnus ir šaltas,
Bangos ateina ir vėl atgal grįžta,
Kaip mano mintys pas tave į namus.

Čia jūra šnabžda tylias daineles,
Tiltas girgžda po mano kojomis,
O aš galvoju – kaip tu ten dabar?
Ir ar žiūri į tą patį dangų?

Rudens Palanga tokia begalo rami,
Pilka ir švelniai liūdna kaip svajonė,
Bet kiekviena banga vis primena man,
Kad laukia mane šiltas namas ir tu.

Vėjas man veidan pučia drėgną druską,
Bet širdy šilta – nes žinau, kad tikrai:
Grįšiu greitai į namus pas tave,
Kur meilė laukia prie šilto lango.

Ši jūra graži, bet tu dar daug kartų gražesnė,
Šis krantas tylus, bet tavo balsas mielesnis,
Palanga – tik akimirka kelyje,
O namai – ten, kur mane šiltai pasitiksi.