Publikacijos

XVI - XVII a. Lietuvos didikai, nusižiūrėję į valdovus, užsidegę ėmė kaupti knygas.

1861 metų Kauno gubernijos miestai, miesteliai

TAMARA BAIRAŠAUSKAITĖ. Kova dėl žemės: dvaro ir laisvųjų žmonių santykiai sprendžiant žemės nuosavybės klausimą XIX a. II pusėje.

Aristokratas yra talentingas žmogus ir priskiriamas elitui, kuris savo gyvenimo dalį skiria visuomenės labui ir tai tampa ne darbu, o ritualu. Aristokratas gražiai elgiasi, yra išsilavinęs ir stilingas, o pinigai tik priemonė tai įgyvendinti. Aristokratas visuomenėje suprantamas kaip didikas, aristokratijos atstovas. Aristokratu vadinamas ir didelės vidinės kultūros žmogus - dvasios aristokratas. Dvasios aristokratai - žmonės, kurie gyvenime jau realizavo save: jie turi šeimas, mėgstamas profesijas, yra daug pasiekę, bet trokšta naujos gyvenimo kokybės ir pilnatvės. Jiems neužtenka maršruto nuo darbo iki namų, nuo lovos iki šaldytuvo. Jie nori pažinti pasaulį ir patys save. Jie dalyvauja įvairiuose savęs pažinimo projektuose, kuriuose mokomasi atskleisti asmenybę, atrasti joje glūdinčius talentus ir vystyti bei lavinti užslėptas galimybes. Aristokratiška dvasia peržengia sienas. Didikui Europa buvo tėvynė. Gyvenimas be laisvės, kaip kūnas be dvasios. Pagrindiniai aristokratų įpročiai: gebėjimas kontroliuoti veido išraišką, emocijas; etiketo ir gerų manierų išmanymas; sklandūs gestai, judesiai, eisena; santūrumas, nuovoka, ramybė; pagarba kitų žmonių riboms. Apie aristokratus Ve.lt. Apie aristokratiją Vikipedija. Remintis istoriniais šaltiniais: aristokrãtija (1) - diduomenės viešpatavimas - viena iš valstybinės valdžios formų senovės Graikijoje. Kilmingų žmonių sluoksnis visuomenėje. (prk.) privilegijuota kurios nors klasės arba socialinės grupės viršūnė. aristokratijà (2) - aristokratai, didikai, diduomenė. Kilęs iš: (gr. aristokratia) < (gr. aristos) = geriausias + (gr. kratos) = valdžia. Aristokratija: turtingoji arba kilmingoji visuomenės dalis.

"Laikas, likęs gyventi, svarbesnis už visus metus, kurie praėjo". A. Camus

"Šį pasaulį apkeliausiu, tačiau tik kartą. Tad bet kokį gėrį, kurį galiu padaryti, arba bet kokią malonę, kurią galiu parodyti bet kuriai žmogiškai būtybei, geriau padarysiu dabar. Geriau jau aš nedelsiu, nes šiuo keliu antrą kartą nepraeisiu." Og Mandino

Aktuali informacija: keliaujantiems po dvarus, straipsnis PDF formatu čia. Knyga "Dvasios aristokratai: Lietuvos šaulių sąjungos siekiai ir realybė, 1919–1940 m." autorius Mindaugas Nefas, 2019 m. KNYGOS.LT

Praktinis gidas-gairės "Kultūros keliai" LT EN- tikslas skatinti patrauklių kultūros kelių vystymą pasitelkiant partnerystes, kultūros paveldą, miestų ir miestelių ypatumus bei kitus aktualius resursus.

KAIP NAUJUOSIUS SUTIKDAVO MŪSŲ ARISTOKRATAI

Mada šventiškai, su šampanu ir baliais, vidurnaktį sutikti Naujuosius Metus į mūsų kraštus atėjo XIX a. vid. iš Prancūzijos. Visgi tai nereiškia, jog mūsų protėviai Naujų Metų šventiškai nepažymėdavo. Aišku, pagrindinė šventė vykdavo ne gruodžio 31 d., o sausio 1-ąją. Bet iš kur kilo ši šventė pasaulyje? Viskas prasidėjo 999 m. Romoje, kuomet baigiantis metams prisimintos Sibilės pranašystės apie 1000 metais laukiančią pasaulio pabaigą, kurios metu visus prarisiantis popiežiaus rūmų požemiuose snaudžiantis ugnies drakonas. Popiežius Silvestras II prašė tikinčiųjų pasimelsti už jį Šv. Silvestrui, mirusiam 335 m. gruodžio 31 d. Tad paskutinę metų dieną romėnai susirinko bažnyčiose ir laukdami apokalipsės karštai meldėsi. Bet išaušus 1000 m. rytui drakonas nepasirodė, o laimingi žmonės puolė į gatves ir pirmąją metų dieną praleido girtuokliaudami. Tuo tarpu popiežius žmonėms suteikė palaiminimą ir nuo tada Naujųjų Metų išvakarės tapo oficialia švente. Nežinia kaip ši šventė atėjo iki mūsų, tačiau XV a. Lenkijoje, o greičiausiai ir Lietuvoje ji jau buvo švenčiama, nes šaltiniuose minimos išgertuvės bei išmaldos davimas elgetoms, kurie turėjo užtikrinti gerus ateinančius metus. Tuo tarpu gausi vakarienė paskutinę Senųjų metų dieną, persirengėlių maskaradai bei siautimas reikšdavo laukiančius gerovės metus. Daug įspūdingiau Naujieji Metai imti švęsti XVIII a. Tuomet Respublikoje, paplito tradiciją po namus Naujųjų Metų išvakarėse vedžiotis miške sugautą vilkiuką arba meškiuką. Tiesa, žvėris XIX a. pakeitė lokeną persirengęs jaunuolis, kuris linksmindavo ir meilindavosi merginomis, kol visi persirengę elgetomis ar čigonais pratęsdavo linksmybes iki kitos dienos ryto. Nemažiau populiaru buvo ir išsiburti. Tikėta, jog jei mergina Naujųjų Metų vidurnaktį sėdėdama priešais veidrodį, degant vaško žvakei, neatsigręždama į jį žvilgtels gali už savęs išvysti būsimo jaunikio veidą. Aišku, pamaldžios merginos to daryt nesiryžo, nes vyro pavidalu veidrodyje galėjo pasirodyt šėtonas. Be to, su Naujaisiais metais susijęs ir kitas smagesnis paprotys. Naujųjų metų išvakarėse arba sausio 1 d. bajorai stengdavosi vienas iš kito (kaimynų, draugų) kuo daugiau pavogti daiktų, mat tikėta, jog kuo daugiau prisivogsi, tuo sėkmingesni bus ateinantys metai. Žinoma, pavogtus daiktus greitai ir grąžindavo. O kur dar taip bajorų mėgstamas pasivažinėjimas rogėmis, kuris tęsdavosi nuo Naujųjų Metų iki Pelenų trečiadienio. ATR kunigas, rašytojas Andrius Kitovičius aprašė spalvingai išpuoštas roges, kuriose susėdavo ne tik aristokratai, bet ir jųjų tarnai ir visi dainuodami pasileisdavo laukais iki kaimyninio dvaro. Ten sugužėję, nelaukti svečiai gaudavo pavalgyti bei išgerti ir tiek, anot amžininkų, linksmindavosi, jog ištuštindavo netgi vyno, midaus rūsius, maisto sandėlius bei ledaines. O tada su dvaro šeimininkais vykdavo į kitą dvarą linksmybių pratęsti...

Visgi nors XVIII a. gruodžio 31 dieną buvo populiaru rengti šventines vakarienes, aukštuomenė kur kas labiau mėgo Naujųjų metų pusryčius (sausio 1-ąją). Dvarų valgomuosiuose ant stalo buvo padedama duonos riekių (ar kepalėlių) uždengtų staltiese, kas, anot tradicijos, reiškė Dievo dovanas elgetoms bei ankstyviems svečiams. Pirmuoju Naujųjų metų pusryčių svečiu dvaruose dažniausiai būdavo parapijos klebonas, kuris atvykdavo giedoti kalėdinių giesmių (kalėdoti), mat iki XIX a. Naujųjų Metų vakaras, laikytas kalėdinės savaitės elementu. Išlydėdami, valstiečiai dažniausiai kunigą apdovanodavo grybais, vaisiais, riešutais ar kitokiais gardumynais. Tuo tarpu dvaruose ir miestuose atsilyginta pinigais. XVIII a. šaltiniai mini, jog dvasininkui išėjus merginos skubėdavo užimti jo vietos, mat ta, kuri pirmoji atsisės ant kunigo kėdės tais metais pirmoji ir ištekės. Tiesa, karaliaus Augusto III valdymo pabaigoje diduomenė bei pirkliai ėmė nebeįsileisti kunigų. Tai rodė bažnyčiose įtakos visuomenėje smukimą. Kita vertus, ir patys kunigai tam davė akstiną, kadangi už dvarų pašventinimą neretai užsiprašydavo tokių sumų, kurios viršydavo bet kokius lūkesčius. Kaip rašė kunigas Andrius Kitovičius: „pirmasis į savo namus kalėdojančio kunigo neįsileido Lietuvos pakancleris Mykolas Frederikas Čartoriskis. Tiesa, šventikui nusivilkus kamžą, šiaip ne taip, į rūmus patekti pavyko, bet vos tik anas pradėjo kalėdojimo apeigas, kunigaikštis įsakė išmesti aną už durų ir dar mestelt iš paskos auksinius zlotus, tad nuo to laiko niekas pas jį su tokiais ketinimais nebedrįsdavo eiti." O netrukus šia mada užsikrėtė ir kiti Respublikos aristokratai. Tad valdant Stanislovui Augustui Poniatovskiui kunigai pagrinde lankė valstiečius. Nepaisant to, Naujųjų metų rytą mūsų didikai vis tiek eidavo klausyti mišių, o tai kunigui būdavo proga išsakyti savo norus bei padėkoti už paramą bažnyčiai. Galop, išeinant dvarininkai su kunigu apsikeisdavo nuoširdžiausiais linkėjimais. Beje, Naujaisiais metais buvo įprasta vienas kitam dovanoti dovanas, lygiai kaip per Šv. Kalėdas. Juoba, vaikai iki XIX a. dovanas gaudavo būtent gruodžio 28 d., t.y., Nekaltųjų kūdikėlių žudynių dieną. O mūsų aristokratai dosnumu garsėjo, mat dovanodavo draugams, giminėms žirgus, taures ar brangius rūbus. Papročiai pasikeitė XIX a., kai Naujųjų metų šventės tapo žymiai ramesnės. Antai, gruodžio 31 d. ryte bajorai susiruošdavo į medžioklę, kurios metu medžioti zuikiai, šernai. Tarp šaudymų, vyrai susikurdavo laužą, šalia kurio ne tik šildydavosi, bet ir gardžiuodavosi patiekta šilta bei šalta užkanda ar gerdavo degtinę bei konjaką. O tada, po pusiaudienio, traukdavo pailsėti į naują vietą. Galop, medžioklė baigdavosi ir visi ruošdavosi namo, kur bajoras galėdavo ramiai apmąstyti praėjusių metų įvykius. Vakare, bajorai klausydavosi bažnyčioje mišparų. Apskritai, iki 1850 m. Naujųjų Metų vidurnaktį nedaugelis bajorų keldavo šampano taures, o veikiau skubėdavo į bažnyčią dalyvauti „Naujųjų metų vidurnakčio mišiose" (noworoczną pasterkę). Vienaip ar kitaip, po mišių naujais rūbais apsirėdžiusi šeima susirinkdavo prie vaišių stalo, kuris neretai primindavo kalėdinį. Juoba šventinę atmosferą kurdavo blizgučiais išpuošti namai ar Kalėdinė eglutė. Prieš sėsdami už stalo šeimynykščiai susiburdavo bendrai padėkos maldai. Namų šeimininkas maldoje padėkodavo už praėjusius metus ir prašydavo palankių metų ateinančiais. Ant stalo dažniausiai puikuodavosi saldumynai, pvz., spurgos, sausainiai, žagarėliai, o taip pat alkoholiniai gėrimai, pvz., vynas, krušonas, punšas. Tad vėlesniais laikais, vidurnaktį, visi keldavo tostus su įvairiais palinkėjimais. Be to, XIX a. buvusioje Respublikos teritorijoje vyravo paprotys Naujųjų Metų išvakarėse rašyti ant kortelių palinkėjimus ir jas dalinti artimiesiems. Tądien tarnai dėkodavo šeimininkams už puikų namų valdymą ir galimybę pas juos dirbti. Be to, galiojo prietaras, jog prieš Šv. Kalėdas ir Naujuosius metus būtina atiduoti visas skolas ir vengti nemalonios veiklos. Mat buvo sakoma „Jaki Nowy Rok, taki cały rok" (Kokie Naujieji Metai, tokie bus ir visi metai). Nedalomą vietą šventės metu užėmė vaišių stalas, kuris ėmė kisti regione paplitus prancūziškai kulinarijos madai. Žymi XIX a. lenkų rašytoja Liucija Ćwierczakiewiczowa knygoje „365 pietūs už 5 zlotus" (1860) rekomendavo Naujuosius Metus sutikti panašiai kaip Šv. Kalėdas, t.y., kukliai vakarieniaujant. Pasak autorės, po tartinkos bei kitokių užkandžių (duonos su lašišos gabalėliais, ikrais, Strasburgo paštetu), sudėtų ant atskirto staliuko, reikėjo patiekti šiuos patiekalus: paprastąjį otą, karštai rūkytos arba sūdytos Vyslos lašišos, omarų kojelių, vėžių kaklelių, trumų su olandišku padažu arba šviežiai lydytu sviestu, romėniško punčo, kaštonais įdarytu kalakutų, kaplūnų, šparagų arba artišokų alyvuogių aliejuje, maskvietiškų ledų, ananasinių ledų, cukruotų vaisių, kavos, likerio, kompoto. Žinoma, nederėjo pamiršti ir labiau tradicinių valgių, pvz., grynų barščių (barszcz czysty) su dešrelėmis ir auselėmis, skrandinės (flaki) su parmezanu, keptų koldūnų su šonine ir kt. Ir viskas buvo pagardinama padažais iš vyno, konjako, užgeriama prancūziškais, itališkais vynais, šampanu. Taip, vynai pakeitė anksčiau mėgtą midų ar užpiltines. Būtinu šventės atributu bajorų namuose laikytas vaisių punčas, pvz., apelsinų, ananasų, braškių ir kt. Taip į mūsų kraštus atėjo ir dar vienas prancūziškas paprotys, Naujuosius Metus pasitikti su šampanu, kokiame nors karnavale ar triukšmingame vakarėlyje, o tai senesni žmonės laikė tradicijų negerbimu, todėl nesėkmingai ragino atsgrežti į praeitį. Bet laikas nesustojo, o jaunimas ypač pamėgo karnavalus, mat po kaukėmis galėdavo slėptis tiek bajorai, tiek aukštoji aristokratija, tiek pirkliai, tiek ir valstiečiai, tad išplito tam tikra socialinė lygybė. Galu gale, XX a. visos tradicijos susiliejo ir dabar sunku atskirti, ką mes atsinešėme iš praeities, o ką kopijuojame iš prancūzų.

Pirmoji lietuviška knyga - "Katechizmusa prasty žadei, makslas skaityma rašta yr giesmes" – išleista 1547m. Karaliaučiuje. Autorius – Martynas Mažvydas.

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretai (Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Jogaila, Vytautas, Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas, Steponas Batoras, Jonas Sobieskis, Stanislovas Augustas Poniatovskis) 1831 m., pop., vario raiž., 23,5 x 15 Florencija, Batelli e Figli.

Gedimino pilies kalnas. Atvirukas išleistas Leipcige 1900 m. LMAVB

Rokiškio krašto muziejaus archyve saugoma nuotrauka - Vydūno paskaita Sarapiniškio miške, 1923 m. (autorius nežinomas). Kodėl paskaita buvo miške, kodėl jaunimui ir ką jis pasakojo, ranka rodydamas į medžius - nežinome, bet galime numanyti. Vydūnas tautą lygino su augmenija, medžiais, kurių kiekvienas auga, žydi ir bręsta savame plote - Tėvynėje. Vydūnas mokė klausytis miško: "Kartais jis šneka taip tyliai, jog išgirsti tik atidžiau įsiklausęs. Tada atrodo, kad miškas kažką pasakoja. Kartais jis gaudžia tarytum didelis choras, pasakoja ir dainuoja apie savo likimą, kai audra lanksto medžius, laužo šakas, žaibas skaldo tvirčiausius medžius, trupina ąžuolus. Miškas išpasakoja visus džiaugsmus ir nelaimes, kurias patyrė tėvynė. Kartais, įsiklausius į miško gaudesį girdėdavai, kad tėvynė ir pasaulis buvo pilni vien skausmo ir kančios. O kitą kartą pasiklausęs jusdavai džiugų tėvynės praeities alsavimą." Vydūnas, būdamas ne tik mąstytoju, bet ir sveiko gyvenimo būdo mokytoju, labai anksti suprato terapinę miško naudą. Dar būdamas dvidešimties jis susirgo tais laikais nepagydoma laikyta tuberkulioze. Bet išsigydė. Išsigydė vaikščiodamas po pušynus, darydamas kvėpavimo pratimus ir pakeitęs mitybą. Sklido gandai, kad Vydūnas, gydymosi tikslais, po mišką vaikščiodavo nuogas. Bet ne tiek fizinį miško poveikį jis vertino, kiek miško galią gydyti žmogaus dvasią, ką laikė svarbiausiu dalyku gydant bet kurią ligą. Deja, Vydūno mokymas tarpukariu buvo nesuprastas, sovietmečiu - nepriimtinas, o dabartiniu metu - užmirštas. Atvyksta koks japonas, papasakoja, kaip jų šalyje valstybinis miškų ūkis yra įsteigęs kelias dešimtis miško terapijos centrų, o mes tik kraipome galvas, laikome tai egzotika. Bet slapta patys praktikuojame, ieškodami miškuose sielos atgaivos ir ramybės. Kodėl slapta? Todėl, kad pinigo kultas pastatė mumyse tokias materializmo bažnyčias, įkalė tokias dogmas, kad viskas, ko neįmanoma pinigais išmatuoti, atrodo nesvarbu ir nerimta. Neseniai Alytuje dalyvavau susitikime su gyventojais dėl Punios šilo paskelbimo lankomu miško rezervatu. Klausydama mūsų mokslinių išvedžiojimų apie biologinę įvairovę ir ginčus dėl sanitarinių kirtimų, viena sveikuolė tarė: "Dabar miestuose žmonės labai sunkiai dirba, yra pervargę, pilni stresų, pikti, kamuojami psichosomatinių ligų. Kur jei nei Punios šile, natūralioje gamtoje jie galėtų viso šito atsikratyti?". Bet dauguma vistiek eina ne į Punios šilą, o į vaistinę. Jei valstybė rimčiau į tai pažiūrėtų, įsteigtų Punios šile pirmą šalyje miško terapijos centrą, būtų nauda ir urėdijai, ir visuomenei. Labanore to daryti kol kas nesiūlau - turi tos depresiją keliančios plynės nors kažkiek užgyti. Taigi, ne savo prigimtinio poreikio semtis kūno ir dvasinės sveikatos miškuose mums reikia gėdytis. Turime gėdytis, kad turėdami Vydūną, esame japonų mokomi, kaip protingiau panaudoti mišką negu paprasčiausiai jį iškirsti. Šiemet Lietuva švenčia Vydūno 150 metų gimtadienį, statomi paminklai, bet, kaip rašė rašytoja Rima Palijanskaitė, ar galėtų būti jam geresnis paminklas, nei mūsų pastangos rimtai įsiklausyti į jo įžvalgas, patarimus ir jais pasinaudoti, sekti jo idealais? Straipsnis Andriaus Gaidamavičiaus.

Metrikų terminai
Apothecarius – vaistininkas
Arcarius, stolarz – stalius
Bractearius, piwowar – aludaris
Caminarius – kaminkrėtys
Cantor – seniūnas
Cementarius, malarz – mūrininkas
Cirulik, chirurgus – chirurgas, medikas
Garbarz – odininkas
Furman – vėžikas
Kowal – kalvis
Sluga burmistrowski – miesto tarnas
Gancarz - puodžius
Faber – dailydė
Kupiec – pirklys
Pisarz – raštininkas
Piekarz – kepėjas
Krawiec – siuvėjas
Lawnik – suolininkas
Slosarz – šaltkalvis
Szewc – batsiuvys
Tkacz – audėjas
Tokarz – tekintojas
Falbierz – dažytojas
Comedian – aktorius
Drukarz – spaustuvininkas
Konowal – veterinaras
Komornik, kątnic – kampininkas
Kunst – dailė
Malarz – dažytojas, dailininkas, tapytojas
Starostwo – seniūnija
Miasteczko – miestelis
Wioska, miasto, district – miestas
Zascianiek – užusienis
Powiat – apygarda, pavietas
Panstwo – valstybė
Wojewodstwo – vaivadija
wies, wloska – kaimas
Plebanat, parafia – parapija
Okolica, folwarek – palivarkas
Willa – gyvenvietė
Dominus – ponas
Slawetny – šlovingas
Generosus Dominus (GD), Jego Mosci Pan (JMP) – kilmingas ponas
Nobilis, Szlachetny – kilmingas ponas
Wielmožny – daug galintis ponas
Widow - našlys
Levantes, patrini - krikštatėviai
Parentes - tėvai
Natum - amžius
Aliter, seu - arba
Vogabunder - keliautojas
Nowik - naujakūrys
Advenar - atvykėlis
Pleban - kunigas
Sędzia - teisėjas

Ukrainos leidykloje "Baltija Druk" leidžiamos knygos apie LDK istoriją, viena iš jų knyga "Kunigaikščiai Ostrogiškiai", jos ištrauka

LDK ir viduramžių Lietuvos konspektas»

Migelis de Servantesas Saavedra IŠMINTINGASIS BAJORAS DON KICHOTAS LAMANČIETIS»

Didžiojo kunigaikščio dvarionys Žygimanto Senojo laikais (1506–1548)» Česlovo Malevskio knyga "Kilmingos šeimos Lietuvoje XIX amžiuje" (lenkų kalba)»

Egidijaus Sinkevičiaus 2016 m. straipsnis "Bajorų Jablonskių giminės pėdsakai Joniškyje"» Straipsnis ypač aktualus kilmingos Jablonskių giminės palikuonims ieškantiems savo šaknų.

Viktoras Ašmenskas "DIDŽIOSIOS TAUTOS AUKOS"»

Elektroninis žinynas "Kaunas: datos ir faktai"»

Monsijoro A. Svarinsko knygos - †Dievas ir Tėvynė»

Tomo Baranausko 2016 m. straipsnis "Pabaisko mūšyje dalyvavusių kariuomenių sudėtis ir skaičiai"» Straipsnyje siekiama įvertinti šaltiniuose pateikiamą informaciją ir istorikų samprotavimus apie 1435 m. rugsėjo 1 d. Pabaisko mūšyje dalyvavusių kariuomenių dydį ir sudėtį bei nustatyti, kokie skaičiai adekvačiausiai atspindi šio mūšio statistiką.

Sofija Tyzenhauzaitė "REMINISCENCIJOS apie imperatorių Aleksandrą I ir apie imperatorių Napoleoną I"» Sofijos Tyzenhauzaitės de Choiseul Gouffier (1790-1878) atsiminimų knygos "Reminiscencijos" ištrauka apie liūdnai pagarsėjusį Vingio rūmų balių ir apie karo nuotaikas. Sofija buvo išsilavinusi, savarankiška moteris. Jos grožį, sąmojį ir išsilavinimą pastebėjo daug kas, ji sužavėjo net imperatorius Aleksandrą I ir Napoleoną. Knygoje "Reminiscencijos“ ji aprašo Lietuvos aukštuomenės gyvenimą. Įdomu skaityti epizodus apie Taujėnų dvarą, carą Aleksandrą, Napoleoną Bonapartą.

Stanislovas Moravskis "Iš visur po truputį"» Stanislovo Moravskio knygoje "Iš visur po truputį" išryškėja Lietuvos miestų ir miestelių, dvarų ir dvarelių kraštovaizdis ir istorija. Skaitytojas turi progą regėti ir jaukų mažutį Ustronės dvarelį - tiek dėl įtaigaus vaizdingo S.Moravskio žodžio ("Čia ir vaikinai, ir merginos, ir senoliai į laukus išeina tvarkingi, išsičiustiję. Mergiotės - arba visos baltai apsirengusios, arba, kaip šarkelės, savo baltinius juodu sijonu pridengusios"), tiek ir dėl gero R. Griškaitės vertimo. Knygoje įdėta ir dvarelio iliustracija, kurią piešė pats S. Moravskis.

Jūratės Čirūnaitės tyrimas "BAJORŲ PAVADINIMAI - LIETUVIŲ PAVARDŽIŲ ŠALTINIS"» Nerijaus Babinsko straipsnis "Bajorų ir didikų luomų formavimasis"» Iš Radvilų giminės istorijos: Dubingių kunigaikštystė 1547-1808 m., Vilnius, 2009, 431 p.» R. Ragauskienė, D. Karvelis, The Map of 1645 Birzai Duchy by Józef Naronowicz - Naroński. The History and Cartography of the Domain / Juzefo Naronovičiaus-Naronskio Biržų kunigaikštystės žemėlapis. Radvilų valdos istorija ir kartografija, Vilnius, 1997.» Rūta Vitkauskienė "Radvilų alaviniai sarkofagai Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje". [Summary: The Tin sarcophagi of the Radvilas in the Kedainiai Evagelical Reformers Church]"» Galinos Miškinienės straipsnis "Lietuvos totorių rankraštinė knyga: istorija ir tyrimų perspektyva"» Marius Vyšniauskas "Tolimos ir artimos: Prancūzija ir Abiejų Tautų Respublika" (žiūr. 21 psl.)» Publikacija "Zamūšės (Šiupylių) parapijos 1623 m. steigimo ir 1788 m. inventoriaus dokumentai"» Ritos Cicėnienės daktaro disertacija "LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS RANKRAŠTINĖS KNYGOS KULTŪRA (IKI XVI a. ANTROSIOS PUSĖS)"» Liudas Glemža "Paskutinė Vladislovo Vazos kelionė į Lietuvą 1648 m." VDU, Kaunas» Tomo Kačerausko monografija "Individas istorinėje bendrijoje. Kultūrinės regionalistikos apmatai"» Dr. Valdas Rakutis (Vytauto Didžiojo karo muziejus) "XVII a. Lietuvos karo istorijos tyrimų apžvalga"» Jūratė Kiaupienė "LIETUVOS DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOS SUDĖTYJE: 1569-1588 m."» Rimanto Šalnos straipsnis "Kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis – iškili XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Lietuvos asmenybė"» Vytauto Sinicos straipsnis "LDK ir lietuvių tauta – kas ką sukūrė?"» Raminta Levandraitytė "LDK visuomenės požiūrio į moterį projekcijos XVI - XVII a."» Antoni Urmanski "KELIOS PASTABOS APIE JONO JURGAIČIO ZABEREZINSKIO KARJERĄ"» Birutė Lisauskaitė (Trakų istorijos muziejus) "TRAKAI IKI SEPTYNIOLIKTOJO ŠIMTMEČIO"» A. J. Greimo centro studijos "Kartografinio diskurso semiotika: 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapio analizė"» Povilo Šverebo straipsnis "DADOTKŲ IR TIŠKŲ DVARŲ SAVININKAS JURGIS PETRAS DAUKANTAS"» Zitos Medišauskienės straipsnis "LUOMAS, KURIS SUVOKĖ SAVO LIKIMĄ"» Bronius Deksnys "Kraštuose prie Livonijos sienos: iš Rokiškio praeities"» Tamaros Bairašauskaitės straipsnis "Bajorų žemvaldžių sudėtis Kauno ir Vilniaus gubernijose XIX a. antrojoje pusėje"» Tamaros Bairašauskaitės straipsnis "LIETUVOS BAJORŲ LUOMO DEKLASACIJOS PROCESAS: KILMĖS ĮRODYMAI (XVIII a. pab. - XIX a. 7 dešimtmetis)"» Aušros Baniulytės straipsnis "LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS DIDIKŲ PACŲ KILMĖ IŠ ITALIJOS: TARP ILIUZIJOS IR TIKROVĖS"» Aistės Paliušytės straipsnis "Dailininkų mobilumas XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: Jeronimo Florijono Radvilos dvaro pavyzdys"» Jevgenij Machovenko "LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS BAJORŲ ŽEMĖS NUOSAVYBĖ KAIP VIEŠOSIOS TEISĖS INSTITUTAS"» Rūtos Guzevičiūtės straipsnis "LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKTYSTĖS IKIRENESANSINĖS APRANGOS IKONOGRAFIJOS ŠALTINIAI"» Dariaus Kuolio straipsnis "Žalgirio vaizdinys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštijoje"» Juliaus Žuko straipsnis "LIETUVA IR KLAIPĖDOS PROBLEMA: ISTORIKO AKIMIS PER KLASIKINĖS GEOPOLITIKOS PRIZMĘ"» Audriaus Skaisčio straipsnis "KAI KURIE PRIESAIKOS TEISINIO INSTITUTO ISTORINIAI ASPEKTAI LIETUVOJE IKI XVIII AMŽIAUS" (parsiunčia pdf formatu)» Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio grafikos darbai Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose (parsiunčia pdf formatu)» "Karo archyvas" – tęstinis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Mokslo centro leidinys (parsiunčia pdf formatu)» Laimutis Januškevičius "GERIAUSIAI TVARKOMI ŠALIES DVARŲ PARKAI – DENDROLOGINIS IR KRAŠTOVAIZDINIS ĮVERTINIMAS"» Rymantė Šmaižienė "Skuodo miesto istorija"»

Pagrindiniai Lietuvos istorijos faktai»»» Bajorų valgiai»

Video įrašai: 1997-02-15 Bajorystės aktų įteikimas Kauno karininkų ramovėje I dalis; II dalis.

1997-07-15 Kauno rotušėje Bajorystės aktų įteikimas, Biržų pilis, Jorko Hercogas Kauno rotušėje

Žirgas buvo svarbiausias bajorijos augintinis ir kasdienybės dalis. Apie žirgininkystę Lietuvoje, apie LDK didiką Kristupą Manvydą ir jo studiją "Hipika" video.

[Grįžti↑]

Kauno pilis ir senamiestis

Vilniaus pilys 1530 m.

Dokumentas, liudijantis apie Vilniaus paminėjimą 1265-66 m.

Kijevo pilis iki 1482 metų, kai ją nusiaubė Krymo chano Menglio Girėjaus pulkai, atrodė taip. Kijevo vaivada tuo metu buvo Jonas Chodkevičius. Iliustracija iš knygos "Ukraina: Lietuvos epocha, 1320-1569".

Algirdo sūnaus Vladimiro valdymo laikotarpį Kijevo žemėje liudija surastos jo monetos.

Ši skrynia, kartu su dviem timpanais (karo būgnais), yra Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Skrynioje buvo laikomas LDK kariuomenės iždas. Ties jos užraktu pavaizduotas kariuomenės pėstininkas. Šie trofėjai čia buvo atvežti po pergalės prieš turkus prie Chocimo 1673 m. Chocimo mūšyje ypač pasižymėjo lietuvių kariuomenė, vadovaujama Mykolo Kazimiero Paco. Šaltinis: Lietuvos bajorai

Povilas Ivanovičius Sapiega (1490 - 1579) Palenkės vaivada, savo žmonai Aleksandrai Chodkevičiūtei užrašo 3 tūkst. kapų grašių iš savo valdų: Panemunės, Sapiegiškių, Gelgaudiškio, dvarą Eišiškėse ir mūrinį namą Kaune. 1557 m. lapkričio 5 d. Vilniuje. https://polona.pl/item/45276078/0/

Lenkų filmas "Palaiminta kaltė" pasakoja įdomią istoriją, nutikusią LDK kunigaikščiui Mikalojui Sapiegai-Pamaldžiajam (1581-1644), Vyriausiojo LDK Tribunolo maršalui, Kodenio (netoli Bresto) valdytojui. Penkiasdešimties sulaukusį Mikalojų Sapiegą kankino nežinoma liga. Jokie vaistai negelbėjo, todėl jis išsiruošė piligriminei kelionei į Romą, kurioje tikėjosi stebuklingai išgyti. Jis karštai meldėsi prie Grigališkosios Dievo Motinos paveikslo popiežiaus Urbono VIII koplyčioje ir po kiek laiko tikrai pagijo. Kunigaikštis nusprendė bet kokia kaina įsigyti tą paveikslą. Kadangi legaliu keliu to padaryti nepavyko, M. Sapiega 1630 m. jį tiesiog pavogė ir aplinkiniais keliais pargabeno į Kodenį. Jau pirmąją dieną jis ėmė daryti stebuklus. Popiežius Urbonas VIII Mikalojų Sapiegą už šį poelgį ekskomunikavo, bet vėliau persigalvojo ir paveikslą atgailaujančiam kunigaikščiui maloningai padovanojo. Filmo siužeto ištaka - 1720 m. Torunėje išleista Kodenio Dievo Motinos atvaizdui skirta knyga, kurią parašė Trakų kaštelionas, didysis Lietuvos kancleris Jonas Frederikas Sapiega. Plačiau

Kilmingųjų apranga, portretai